2026-08-31

Savanorystė kalėjime – apie ryšį, pasitikėjimą ir galimybę keistis

Kas nutinka, kai žmogus, patekęs į kalėjimą, sutinka kitą žmogų, kuris ateina ne vertinti, o išklausyti, suprasti ir būti šalia? Apie tai diskutuota diskusijų festivalyje „Būtent!“, kalbant apie savanorystę Lietuvos kalėjimuose ir jos reikšmę žmogaus keliui į pokytį.

Diskusijoje dalyvavę Lietuvos kalėjimų tarnybos Resocializacijos valdybos viršininkė Laura Rauluševicienė, teisininkas ir kriminologas Gintautas Sakalauskas, Ieva Mackutė „Prirašytos rankos“ steigėja ir Nacionalinio savanorystės standarto kūrėja Milda Lukoševičiūtė dalijosi skirtingomis patirtimis ir įžvalgomis apie tai, kas padeda kurti prasmingą ryšį su įkalinimo įstaigose esančiais žmonėmis.

Viena svarbiausių pokalbio temų – žmogaus matymas už jo padaryto nusikaltimo. Savanorystė suteikia galimybę pažinti žmogų ne tik per jo praeitį, bet ir per jo dabartį, pasirinkimus bei norą keistis.

Kartu kalbėta ir apie pasitikėjimą. Žmonėms, kurie gyvenime dažnai susidūrė su atstūmimu, nepasitikėjimu ar sudėtingomis aplinkybėmis, užmegzti santykį su kitu žmogumi ne visada lengva. Todėl savanorio nuoširdumas, autentiškumas ir gebėjimas būti šalia tampa ypač svarbūs.

Savanorystė keičia ne tik tuos, kuriems padedama. Ji keičia ir pačius savanorius – skatina kitaip pažvelgti į atsakomybę, klaidas, žmogaus pasirinkimus ir antrąjį šansą.

Kad toks santykis būtų ilgalaikis, svarbu pasirūpinti ir pačiais savanoriais – suteikti jiems galimybę reflektuoti patirtis, aptarti kylančius jausmus ir gauti reikiamą palaikymą. Kokybiškas savanorio lydėjimas yra neatsiejama prasmingos savanorystės dalis.

Diskusija dar kartą priminė, kad sėkmingas žmogaus grįžimas į visuomenę priklauso ne tik nuo jo paties pastangų. Tam reikia ir aplinkos, pasirengusios priimti, palaikyti ir suteikti galimybę pradėti iš naujo.

Dėkojame diskusijos dalyviams už atvirą ir prasmingą pokalbį, moderatorei Urtei Karalaitei – už sklandų jo vedimą, o visiems klausytojams – už dėmesį ir įsitraukimą.