Socialinis darbas kalėjimuose: poreikis, prasmė ir nauda
Siekiant atliepti socialinio darbo praktikų išsakytas problemas, aptartas pirmą kartą organizuotoje tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Socialinis darbas su asmenimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmę: profesijos svarba, raida ir ateities perspektyvos“, kurią surengė Lietuvos kalėjimų tarnyba kartu su Mykolo Romerio universitetu (MRU), gegužės 8 dieną organizuoti mokymai kalėjimų ir savivaldybių darbuotojams, dirbantiems su palydėjimo paslauga.
MRU vykusiame renginyje susirinko socialinio darbo srities specialistai, kurie turėjo galimybę diskutuoti aktualiais klausimais. Renginyje dalyvavo atstovai iš Lietuvos kalėjimų tarnybos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos kriminalinės policijos biuro bei nevyriausybinių organizacijų.
Pasibaigus renginiui, apie socialinio darbo svarbą ir aktualumą bausmių vykdymo sistemoje kalbamės su Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo Resocializacijos skyriaus socialine darbuotoja Indre Kravčenko.
Kas tau yra socialinis darbas, kodėl pasirinkai šios krypties studijas ir kaip susiklostė, kad dirbi kalėjime?
Socialinio darbo studijas pradėjau jau būdama subrendusi asmenybė, turinti dvi dukras. Tai nebuvo spontaniškas, neapgalvotas sprendimas, bet ilgai brandinta ir apmąstyta gyvenimo kryptis. Nuo pat jaunystės jaučiau aplink save žmones, kuriems reikia pagalbos – tai buvo ne tik šeimos ar draugų ratas, bet ir tiesiogiai sutikti įvairūs asmenys, turintys sunkumų, ir aš niekada neatsukdavau nugaros. Atrodė, kad kažkokiu būdu traukiu tokius žmones, kurie išgyvena sunkumus.
Mano pačios gyvenimiškos patirtys privertė anksti subręsti. Jau gimus pirmajai dukrai, pradėjau svajoti apie studijas, tačiau tuo metu neturėjau galimybės. Vis dėlto gyvenau su mintimi, kad vieną dieną tai tikrai įgyvendinsiu. Tuo metu gyvenimas nuvedė ir paragavau emigranto duonos. Būtent tada susidūriau su socialiniu darbu, ir, nors ši patirtis netruko ilgai, ji man buvo svarbi – supratau, koks svarbus šis darbas ir kokią reikšmę jis turi tiek žmonių gyvenimams, tiek mano pačios pasirinkimams. Grįžusi į Lietuvą, tvirtai žinojau, kad noriu studijuoti būtent šioje kryptyje. Tuo metu jaučiausi tikrai pasiruošusi pradėti šią kelionę ir padaryti tai, kas man buvo svarbu. Tame mačiau prasmę, nes jaučiuosi reikalinga ir naudinga – man svarbu daryti gera. Esu labai jautri kito žmogaus skausmui, ir, jei tik galiu, stengiuosi jį palengvinti. Tai – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas, kuris man suteikia prasmės.
Studijuodama socialinį darbą visada galvojau, kad dirbsiu su senjorais arba vaikais. Niekada net nebuvau pagalvojusi apie kalėjimą ir galbūt net vadovavausi tam tikrais stereotipais, dėl kurių ši aplinka man atrodė nepatraukli. Tačiau gyvenimas dažnai nustebina. Dėl tam tikrų aplinkybių gavau pasiūlymą dirbti socialine darbuotoja kalėjime. Neslėpsiu – ilgai svarsčiau, ar tai tinkama vieta, tačiau nusprendžiau priimti šį iššūkį ir pabandyti. Ir tai buvo labai svarbus momentas, nes labai greitai supratau, kad mano pirmieji įsivaizdavimai apie nuteistuosius buvo klaidingi. Pamačiau, kad jie yra tokie pat žmonės kaip ir mes visi: su savo istorijomis, klaidomis ir nuoskaudomis. Supratau, kad laisvės atėmimo bausmė juos tik laikinai atriboja nuo visuomenės, bet tai nereiškia, kad jie nebeturi galimybės pakeisti savo gyvenimo. Dažnai jie, kai išeina iš įkalinimo vietos, iš tiesų būna dar labiau sužaloti. Būtent dėl šios priežasties man tapo aišku, kad teikiant pagalbą, keičiant jų mąstymą ir elgesį, mes galime padėti jiems grįžti į visuomenę ne kaip pažeidėjams, o kaip atgailaujantiems ir pasiruošusiems kurti naują gyvenimą. Jaučiu turinti galimybę prisidėti prie realių pokyčių žmonių gyvenime, kurie dažnai jaučia, kad sistema juos atstumia. Tikiu, kad socialinis darbas gali padėti ne tik asmeniškai transformuoti nuteistuosius, bet ir prisidėti prie visuomenės saugumo atstatymo. Man buvo svarbu suprasti, kad kalėjimas nėra tik bausmė, bet ir vieta, kur gali būti suteikiama pagalba ir galimybė žmonėms pakeisti savo gyvenimus. Tai man suteikė stiprią motyvaciją dirbti šioje srityje.
Kuo skiriasi socialinis darbuotojas nuo kito resocializacijoje dirbančio darbuotojo?
Socialinio darbuotojo darbas kalėjime – labai įvairus ir dinamiškas procesas. Jis apima kasdienį kontaktą su nuteistaisiais, jų problemų ir poreikių vertinimą, taip pat pagalbą sprendžiant tiek asmenines, tiek socialines problemas. Šiame darbe ypač svarbu išlaikyti profesionalumą ir empatiją, nes nuteistieji dažnai patiria įvairių emocinių ir psichologinių traumų. Be to, socialinis darbuotojas atlieka svarbų tarpininko vaidmenį tarp nuteistojo ir kitų institucijų, siekdamas užtikrinti, kad jis gautų visapusišką pagalbą, kurios reikia nuteistojo integracijai į visuomenę. Socialinio darbuotojo vaidmuo šioje sistemoje yra kaip pagalbos teikėjo – tarpininko su valstybinėmis socialinėmis institucijomis, kur nuteistasis gaus pagalbą išėjęs į laisvę. Mes esame kaip „tiltas“ sėkmingam įsitvirtinimui visuomenėje. Mūsų užduotis yra, kad kiekvienas asmuo atlikęs bausmę turėtų „stogą virš galvos“ ir patenkintų bazinius poreikius, kurie žmogui besąlygiškai reikalingi. Socialinis darbuotojas kalėjime atlieka specifinį vaidmenį, kuris orientuotas į asmenų, įkalintų dėl nusikalstamos veikos, socialinę integraciją ir jų gyvenimo kokybės gerinimą, taip pat veda individualias ir grupines mąstymo ir elgesio korekcines programas. Palyginus su kitų profesijų atstovais, pavyzdžiui, psichologais, resocializacijos skyriaus pareigūnais, socialinis darbuotojas labiau orientuojasi į nuteistojo emocinius ir socialinius poreikius, o ne tik į elgesio korekciją ar teisinę atsakomybę. Psichologas daugiausiai gali dirbti su emocinėmis ir psichinėmis problemomis, atlikti psichologines konsultacijas ir terapiją. Socialinis darbuotojas, skirtingai nuo šių profesijų atstovų, daugiausiai siekia užtikrinti, kad nuteistasis po bausmės sugebėtų prisitaikyti ir įsilieti į visuomenę, gyvenimo tikslų siekdamas nenusikalsdamas, o teisėtais būdais. Tuo gal mūsų darbas kitoks, nei kitų dirbančių darbuotojų, kurie padeda nuteistiesiems spręsti kalėjime kylančias problemas. Be to, labai svarbu nuolat ugdyti savo gebėjimus, nes šioje aplinkoje kyla naujų iššūkių, susijusių su nuteistųjų poreikiais ir sistemos ypatumais.
Kokie yra socialinio darbo metodai kalėjime?
Individualus darbas socialiniame darbe kalėjime apima tiesioginį bendravimą ir pagalbos teikimą kiekvienam nuteistajam atskirai. Tai – metodas, kuris leidžia socialiniam darbuotojui sukurti asmeniškai pritaikytą pagalbą, atsižvelgiant į kliento poreikius, gyvenimo istoriją, asmenines problemas ir tikslus. Dažniausiai teikiamos individualios konsultacijos, kurios apima įvairias temas: emocinę sveikatą, priklausomybę, santykius su artimaisiais, ateities planus. Individualaus darbo metu dažnai naudojama kognityvinė-elgesio terapija (KET), kuri padeda nuteistiesiems suprasti savo elgesį, analizuoti jo priežastis ir pasekmes bei keisti destruktyvius mąstymo ir elgesio modelius.
Dar vienas me mažiau svarbus metodas yra darbas grupėje. Jo metu nuteistieji gali dalintis savo patirtimi, dirbti su panašiomis problemomis ir gauti žinias, kurias pritaikys savo gyvenimuose. Taip lavinami bendravimo įgūdžiai, mokomasi bendradarbiauti.
Kaip atrodo individuali konsultacija?
Susitikimas pradedamas nuo susipažinimo ir pasitikėjimo kūrimo. Stengiuosi sukurti aplinką, kad nuteistasis jaustųsi saugus dalintis savo mintimis ir jausmais. Pokalbio metu klausiu apie jo gyvenimą, pasikartojančias problemas, santykius su šeima ir visuomene. Diskutuojame apie elgesio motyvus, galimas priklausomybes (pavyzdžiui, nuo alkoholio, narkotikų) arba psichologines problemas, kurios gali turėti įtakos nuteistojo elgesiui ir reintegracijai. Dažnai suteikiu emocinį palaikymą, padedu nuteistajam susidoroti su įkalinimo keliamais sunkumais – vienišumu, baime, neviltimi. Kai kuriais atvejais kalbame apie nuteistojo nusivylimą, kaltės jausmą arba, priešingai, apie atsakomybės vengimą.
Šiek tiek susipažinus pradedame kalbėti apie tai, kokie yra tikslai bausmės atlikimo metu ir po išėjimo, kaip galėtų gerėti gyvenimo kokybė. Tikslai gali būti susiję su švietimu, darbo įgūdžių įgijimu, elgesio keitimu ar emocinių problemų sprendimu. Nuteistajam pasiūlau įvairias pagalbos formos, pavyzdžiui, socialinę pagalbą grįžus į bendruomenę ar priklausomybės gydymą.
Konsultacija baigiama aptariant kitas svarbias temas, jeigu nuteistasis turi kokių nors klausimų arba poreikių. Tuomet, įvertinus nuteistojo situaciją, susitariame dėl kitų susitikimų.
Kokius iššūkius patiri dirbdama kalėjime?
Dirbdama kalėjime susiduriu su įvairiais iššūkiais, kurie reikalauja tiek profesionalumo, tiek emocinės ištvermės. Šie iššūkiai gali apimti tiek kasdienį darbą, tiek specifines situacijas, su kuriomis reikia susidoroti. Dažnai nuteistieji, ypač tie, kurie jau ilgą laiką atlieka bausmę, būna atsargūs. Jie gali jausti, kad pagalba yra nenuoširdi arba tiesiog nesuprasti, kokia tokių konsultacijų nauda. Dėl praeities patirčių arba nuolatinės gyvenimo kalėjime įtampos nuteistieji dažnai nepasitiki bausmių vykdymo sistema ir jos atstovais, todėl sukurti santykį ir pasitikėjimą gali būti nelengva.
Nuteistųjų psichologinės problemos yra labai įvairios ir dažnai sudėtingos. Visų pirma, tai gali būti traumos: daugelis iš jų yra patyrę praeities traumų, tokių kaip smurtas, nepriežiūra vaikystėje ar net savižudybės bandymas. Tokios traumos gali turėti ilgalaikį poveikį ir sunkina socialinio darbuotojo darbą. Depresija ir nerimas, gyvenimas kalėjime, nuolatinis stresas, baimė dėl ateities ir socialinė izoliacija gali sukelti rimtų psichologinių problemų. Socialinis darbuotojas turi gebėti atpažinti šias problemas ir užtikrinti tinkamą pagalbą. Priklausomybės – daugelis nuteistųjų turi priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio ar kitų medžiagų ir tai dažnai tampa pagrindiniu iššūkiu socialiniam darbui. Kova su priklausomybėmis reikalauja specialistų pagalbos ir specifinių metodų. Laiko apribojimai – dažnai socialiniai darbuotojai turi ribotą laiką kiekvienam klientui, nes jų darbų apimtis yra didelė. Tai reiškia, kad kai kuriems pagalba gali būti suteikta nepakankamai, nes trūksta laiko gilintis į kiekvieną atvejį. Visuomenės požiūris ir stereotipai - socialiniai darbuotojai kalėjimuose kartais susiduria su visuomenės nesupratimu ar net priešiškumu. Kai kurie žmonės mano, kad pagalba nuteistajam yra „prieš visuomenę“, kad socialiniai darbuotojai „gina nusikaltėlius“. Tokie požiūriai gali kelti papildomų iššūkių, nes socialiniai darbuotojai turi kovoti su šiais stereotipais ir įrodyti, kad jų darbas yra svarbus siekiant sumažinti recidyvą ir padėti nuteistiesiems integruotis į visuomenę. Dažnas yra susikūręs vaizdinius apie kalėjimą kaip apie baisią ir pavojingą vietą.
Darbo kalėjime specifika apima griežtas procedūras ir taisykles, kurios gali apsunkinti socialinių darbuotojų darbą. Dažnai dėl biurokratinės kontrolės, griežtų apribojimų ir nepakankamo lankstumo socialiniai darbuotojai negali visiškai prisitaikyti prie nuteistojo individualių poreikių. Tai gali riboti pagalbos jiems teikimo efektyvumą.
Darbas su nuteistaisiais – kiekvienos dienos sėkmė, tai – ilgas ir sudėtingas procesas, keliantis iššūkių kiekvieną dieną. Kartais galvojant apie savo sėkmės atvejus atrodo, jog jų nėra, tačiau šitam darbe sėkmės atvejai vyksta kiekvieną dieną. Tik reikia juos įžvelgti ir įvertinti. Kiekviena konsultacija, į kurią nuteistasis ateina piktas ant visų – ant sistemos, ant darbuotojų, ant gyvenimo – yra mažas žingsnis link pokyčio. Atėjusiems su pykčio kupinais jausmais, leidžiu jiems kalbėti. Išklausyti ir išsakyti savo emocijas kartais būna didžiausia pagalba, kurią galiu suteikti. Pykčio priežastys gali būti įvairios: nesuvokiamas teisingumas, praradimai, neteisingai suprasti kiti žmonės ar paprasčiausias nuovargis nuo kalėjimo gyvenimo. Pirmasis žingsnis – tiesiog suteikti erdvę „išsivėdinti“, nes tai yra būtina norint pradėti procesą, kurio metu žmogus galės pažvelgti į save ir savo gyvenimą iš kitos perspektyvos. Kiekvienas toks pokalbis tampa galimybe parodyti, ko žmogus gali pasimokyti iš savo gyvenimo situacijų. Atsargiai ir kantriai kartu bandome atrasti, ką jis gali padaryti kitaip, ką teigiamo galėtų paimti iš neteisybės, kurią jaučia, iš frustracijos, kuri jį verčia pykti. Galbūt tai – tiesiog gebėjimas nurimti ir pasirinkti kita reakciją kitą kartą, galbūt – naujos įgūdžių įgijimo galimybės, kurios gali palengvinti kasdienį gyvenimą kalėjime. Matydama kaip žmogus nurimsta, kaip slūgsta pyktis ir jis tampa atviresnis, jaučiu, kad tai – sėkmė. Tai - ne staigus pokytis, o mažas, bet reikšmingas žingsnis. Kartais tai gali būti tiesiog sprendimų radimas, kuris padeda jam geriau susidoroti su kasdieniais sunkumais, pavyzdžiui, kalėjimo taisyklių laikymasis arba tarpusavio santykiai su kitais nuteistaisiais. Tai, ką matome šiandien, yra tik maža dalis ilgo proceso, tačiau šiandieninis nurimimas ar sprendimas – tai jau sėkmė. Nors kartais atrodo, kad pokyčiai vyksta lėtai ir nedideli, tačiau jie vis tiek vyksta. Pamažu žmogus pradeda įsivertinti save, suprasti, kad net ir kalėjimo aplinkoje jis gali priimti teisingus sprendimus, pagerinti savo santykius su aplinka, siekti asmeninio augimo.
Viena iš svarbiausių užduočių darbe – nuteistojo ruošimas į laisvę, gyvenamosios vietos suradimas, asmens dokumento pagaminimas. Kartais tai yra sudėtingas procesas, ypač, kai nuteistojo dokumentas yra paimtas kaip kardomoji priemonė, o jis paleidžiamas į laisvę atlikęs bausmę. Tuomet jis išeina be asmens dokumento ir todėl negauna jokių paslaugų. Nepaisant to, dažnai pasiekiame sėkmės, kai pavyksta atgauti asmens dokumentą ir užtikrinti, kad jis gautų reikalingą pagalbą. Kartais tai gali būti labai sudėtingas procesas, reikalaujantis bendradarbiavimo su įvairiomis institucijomis ir ilgalaikio darbo su pačiu žmogumi, tačiau galiausiai tas pirmas žingsnis – išduotas dokumentas – palengvina asmens integraciją. Turiu sėkmės atvejų, kuriais džiaugiuosi. Tai – nuteistieji, didesnę savo gyvenimo dalį praleidę įkalinimo įstaigose, šiuo metu sėkmingai gyvena nakvynės namuose arba jau yra išėję iš nakvynės namų ir gyvena savarankiškai. Tai parodo, kad ta pirma pagalba, kuri žmogui reikalinga užvėrus kalėjimo vartus, ypač reikšminga.
Vedant programas nuteistiesiems, man visada svarbiausia nesiekti, kad paslaugos gavėjas išmoktų visko, bet suteikti jam galimybę pasiekti bent mažą žingsnį į priekį. Dažnai sakau, kad „jei iš šios programos pasiimsi bent vieną procentą, išgirsi kažką, kas privers tave susimąstyti, tai jau bus laimėjimas. O jei tą mintį pritaikysi savo gyvenime – tuomet pasieksime geriausią rezultatą, kokį tik galime pasiekti“. Toks yra mano požiūris į kiekvieną užsiėmimą ir kiekvieną pokalbį, nes dirbdama su nuteistaisiais, matau, kaip svarbu, kad žmogus galėtų atrasti savyje norą pokyčiams. Tai ne visada bus drastiškas pokytis, ne visada bus akivaizdus ir greitas rezultatas. Tačiau, jeigu žmogus po kiekvienos programos bent mažą dalį to, kas buvo kalbama, pritaiko savo gyvenime, yra jau didelis pasiekimas. Tikrai dažnai susiduriu su situacijomis, kai nuteistasis į programą ateina su skeptišku požiūriu ir galvoja, kad nieko nepakeis, nes jis jau „žino viską“. Tačiau tikslas nėra „išmokyti“ kažko naujo per trumpą laiką, bet suteikti galimybę susimąstyti apie save, savo elgesį ir pasirinkimus. Tai gali būti net maža mintis, kurios užtenka, kad žmogus pradėtų mąstyti kitaip ir atrastų naujas galimybes, kaip keisti savo gyvenimą.
Su kokiais mitais susiduri dirbdama socialinį darbą kalėjime?
Daugelis žmonių turi klaidingą įsitikinimą apie kalėjimą ir kalinčius žmones. Kalėjimai dažnai vaizduojami kaip pavojingos ir beviltiškos vietos, tačiau, svarbu suprasti, kad tai tėra tik viena istorijos pusė. Kalėjimas nėra tik „bausmės vieta“, bet ir erdvė, kurioje nuteistieji gali gauti pagalbą, spręsti savo problemas ir pasiruošti reintegracijai į visuomenę.
Tiesa ta, kad nuteistieji atlikę laisvės atėmimo bausmę, vėl taps visuomenės dalimi. Būtent dėl šios priežasties socialinis darbas kalėjime yra labai svarbus. Mes turime padėti žmonėms pakeisti savo elgesį ir pasiruošti grįžti į visuomenę, kad jie galėtų gyventi atsakingai, be nusikalstamo elgesio. Šis procesas yra ne tik naudingas patiems, bet ir visuomenei, nes sumažina recidyvizmo (naujo nusikaltimo) riziką. Visuomenė, deja, dažnai nesuvokia, kad dauguma iš jų yra uždarę savo praeities problemas ir turi galimybę pasikeisti, jei jiems bus suteikta parama. Socialinio darbo tikslas yra suteikti šią pagalbą ir padėti pereiti į sveiką ir atsakingą gyvenimą. Kiekvienas asmuo po bausmės atlieka svarbų žingsnį grįždamas į visuomenę. Tačiau svarbu, kad visuomenė pripažintų šį procesą ir suteiktų šiems asmenims galimybę pradėti naują gyvenimą. Kalėjimai, kaip ir kitos institucijos, turi būti vieta, kur yra ne tik atliekama bausmė, bet ir suteikiama pagalba, kad nuteistieji galėtų tapti atsakingais piliečiais. Visuomenė nesupranta, kad ir jie turi galimybę pasikeisti. Tai gali lemti jų neigiamą požiūrį ir užkirsti kelią sėkmingai integracijai. Socialiniai darbuotojai gali suteikti įgūdžių, žinių ir paramos, reikalingos sėkmingai grįžti į gyvenimą be nusikaltimų. Tačiau, kad tai būtų sėkminga, svarbu ir visuomenės parama. Nuteistieji atlikę bausmę neturi būti žymimi kaip „nusikaltėliai visam gyvenimui“, bet turėtų būti skatinami tapti atsakingais ir pozityviais visuomenės nariais.
Yra daug mitų apie nuteistuosius, kurie sustiprina visuomenės baimes ir nepasitikėjimą. Vienas iš tokių mitų yra, kad jie yra pavojingi ir kad jais negalima pasitikėti. Tačiau daugelis nuteistųjų tik ir trokšta galimybės pasikeisti ir pradėti naują gyvenimą. Šie mitai dažnai atsiranda dėl vaizdavimo, kuris dažnai koncentruojasi tik į kraštutinius atvejus ir nesistengia parodyti realios nuteistųjų gyvenimo situacijos bei pasikeitimo galimybių. Mano darbo tikslas yra keisti šiuos mitus ir keisti visuomenės supratimą. Būtina pabrėžti, kad nuteistieji taip pat yra žmonės, turintys galimybę pasikeisti ir prisidėti prie visuomenės. Tai svarbu ne tik jiems, bet ir visuomenei, kuri turėtų remti šią transformaciją.
Parengė Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo Resocializacijos skyriaus socialinė darbuotoja Indrė Kravčenko
Atnaujinimo data: 2025-05-08
Taip pat skaitykite:
Kompetencijų ugdymo valdyboje įteikti įvadinio mokymo kurso baigimo pažymėjimai
Sveikiname su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena!
Kauno ir Marijampolės kalėjimuose lankėsi delegacija iš Ukrainos
Rumunijos kalėjimų tarnybos delegacija domėjosi Lietuvos bausmių vykdymo sistema